ŠaltinisLietuva – baltas kraštas  Auksinis raštas  Gabijos ugnim gyva sidabro gija  Gaja.

Tautų karūnoje ugnine strėle, lanku – laiku, ąžuolo alsavimu Alke, židinio (žiedinio) ugnim liepsna išlieta, širdimi liesta alsuojanti, almanti gaiva  gyva.

Kas gi viduje viduryje? Kas matė, kur pramatė? Kas mynė, tas pramynė, praminė.

Alkas (alkti) ilgėti(s), eiti lanku – laiku ir vėl sugrįžti (žiūr. „Rigveda“ aitarėja Upanišada).

***

Baltų kraštas, tai raštas palikęs ant mūsų rūbų, darželio gėlių derinių, ant išraižytų palangių, ant durų staktų, išvingiuotas koplytstulpiuose, iškaltas kryžiuose, vėtrungėse, išlikęs dainose, sutartinėse, suktiniuose. Kas galėtų perskaityti? Manau tie, kurie raižė, kalė, audė, margino. Ką jie jautė, ką išgyveno tie žmonės įkvėpimo vedami, kas vedžiojo jų ranką, mintį? Apie ką jie svajojo, kuo jie gyveno? Kas jų širdyse ir namuose, ką jie brangina? Paklauskim. Pasidomėkim, pakelkim akis į Juos, pamatykim.