ŽmogusTai kas gi vis tiktai žmogus? Tas klausimas kartojas ir kartojas. Tiktai sujungus Pradžią su Pradžia atsakymas ateina. Tam reikia atsibusti. Kiekvieno kibirkštis tai žino. Ji tuo yra. Kūrėjas Žmogumi patapo, o savo Savastį į naują formą patalpino ir suklaidino tuos, kurie svajojo JOJO vieton sėst.

Dabar jau regis, nes matosi viršūnė kalno į kurį keliaujam; kas pėstute, kas raitas, kas palankine, o kažkas Svajone skrenda. Iš ATminties kalbu, todėl suvokt sunku, geriau jausmais. Jei prigimtis tyra - pajausit patys. Nauji laikai mums atveria takelį, nereikia kabarotis per uolas. Aplinkui šypsenų daugėja ir šviesos, gerumo, Išminties ir juoko. Daininga mūs tauta išliko. Dabar į šokio sūkurį pakvies nata. Džiaugiuosi kiekviena diena. Jo veidas iš visur mums šypsosi. Iš Saulės, Žemės, Marių, Mėnesio, iš kiekvienos žolės, ar medžio, iš žvaigždės, iš vardo, pavardės, iš sesės, brolio, draugo, iš svečio; iš Motinos ir Tėvo - Giminės, iš Rasės - iš Šventviečių, kurios atvėrė mums akis. Tai taip ir eisime nušvitę Žeme. Lai mūsų pėdos tampa mums sėkme (sakme). Lai spindi mūsų akys.

Širdim karšta ne vienas dar sušvis. Dar neatėjo mūs Tvertis. Dabar ir to pakanka. Pažvelkim į akis, lai šypsos Savastis. Ta šypsena ir aš kasdien šypsaus į žvaigždę. Iš ten pasauliui grįžtu Svajone, lai Tiesą širdimi atranda tas kas matė.