dangausirzemesjungtysPo prisistatymu atversiu Jums daugiau Šviesos. Kalbėsiu apie Žemę, Žmogų, Dangų. Esmė tokia, kad šitos jungtys begalinės. Per tris planus mes leidžiamės į Kūną. Dvasia pareina į gimtis, alsuoja Okeanas – Lemtis.

Dangus – kita erdvė: be išmatavimų – tiesiogiai. Ką įsivaizduojame, intensyvuojame, įsukame, įkrauname – tuo tampame. Sielos kokybė turi vertę: spalva, vibracija, galia – įkvėpimas. Atrodo nėra kuo įkvėpt, nes nėra nosies, bet įkvėpimas pats kaip būsena. Kai tai įvyksta mes suaktyvėjam, o Žemėje įkvėpinėjame. Juk pats Kūrėjas, dar be kūno matomo, didžiam Įkvėpime – pakilime, intensyvume, aktyvume, sukūrė Žmogų. (Beje ir pasaulius taip pat). Taigi kas matomai sukurta didžiam Įkvėpime, tas ir gyvuoja. Kūrėjas, pats sukūręs Kūriniją, lyg ir išsikvėpė; paliko kūriniais, o vietoj Jo erdvė kaip tuštuma paliko, bet ta erdvė gyva. Joje Kūrėjas pats savaisiais kūriniais gyvuoja. Per juos Jisai ir teka ir mintija. Tai apie Dangų.

Žmogum atmerkiame akis Jo Savasty, o mums tai Esatis. (Nelygu koksai būdas). Su Jo Šviesiąja Savastim – Dvasia lyg mažos Saulės tampame. Tada su Jo Pasauliais jungiamės į tinklą ir Jo Diena mums tampa amžina. Pasauliai suvibruoja ir galime ten nukeliauti erdve, mintim take ir išgyvent Save.

Mūs Žemė – Jo Pasaulis, materialus. Jame mums reikia formos, turinio ir sėklos (apvalkalų, kuriuos Dvasia gyvuoja). Šitam Pasauly viskas formose, sutankinta. Iš Dangaus būsenos mes pereinam į sunkį (ir ne stichijos lemia, jos tik dalyvauja). Jos duoda mums spalvų, bet ir kariauja. Jas suvaldyti turėtume Galia. Tai ta Galia, kurią palaiko Žemė, nes Žemė turi Savastį. O mes ateiname į Ją iš Įkvėpimo (dar sakoma Dangus mumyse) ir turime surasti Dvasią, per ją mes gauname stichiją, tada intensyvumas atvirkščiai – tankėjimas, kol atsiranda sunkis, trauka, tada degimas, sprogimas – apvalkalai, įsiskverbimas. Juk reikia įsiskverbt į tankią atmosferą. Tada žiedai – tai kūnai. Per juos mes jungiamės su Visata.

Dar kartą. Dangus ir Žemė. Žemė Jo Pasaulis, tankus, turintis sunkį (ne svorį). Įkvėpimas mums leidžia sąveikauti su Visata, neiššokant iš kūno (neprarandant formos ir turinio). Iš Žemės galima išeiti, palikti šį pasaulį per ugnį, degimą, liepsną, Galią – sėklą. Todėl šiek tiek užkliuvome laike ir Žemėje, begarbindami Viešpatį, keldami įkvėpimą, o Žemėje tai neveiksminga, neduoda perėjimo. Čia reikia degti ugnim, Jo Prigimtim, Mūs Esatim. Per Meilę ir per Galią kelias. Dabar atėjo Tvaros laikas. Iš sėklos gimę – teatranda.