UpeAtėjo Laikas. Mes, Baltai, visada taip gyvenome. Mūsų Protėviai tai Pirmapradžio tąsa. (žr. šeima). Kūrėjo Minties Šviesa, Jo pasaulio Žmonės. Šiandieninė Lietuvos teritorija neparodo mūsų Žemių. Po nuopuolio, katastrofos, kai kurios vietovės atsidūrė po smėlynais, kitos atsivėrė ežerais ar upėmis, bet visur teka Šviesa. Mūsų Protėviai ligi šiol laiko tą žemę. Jie čia, visada šalia, tik aukštesniame plane. Pasižvalgykime kiek daug piliakalnių, pilkapių, riedulių, kurių amžius nuo penkiolikos iki dviejų su puse tūkstančio metų. Vėlesnio laikotarpio likę krūsnys, užpilai ir ąsočiai. Tai Galia ir Dvasia vienybėje.

Šiuo laikotarpiu planetoje įvyko termobranduolinis sprogimas, užpilas-tvanas, globalus užšalimas, dviejų milžiniškų meteoritų smūgiai (vienas sprogo erdvėje,  kitas virš ašigalio), ateivių civilizacijos invazija, kuri tebesitęsia, o mūsų Žemė gyvuoja.

Visi atsakymai mūsų viduje. Kol mumyse gyva Dvasia-Kūrėjo Žiežirba, kol alsavimas gaivus, kol gerbiame, mylime, saugome, kol jaučiame atsakomybę už save ir ateitį, mes ryšyje su Protėvių Dvasia - Vienatine ir Čia mūsų Žemė ir Pasaulis.  Lietuvoje gyvuoja Laikas todėl aš primenu, kad jo tėkmė smagi ir skambant. Geriausiai jaučiasi Rate, Sodely-namų, gimties erdvėj. Šita Būtis gyvuoja Kūne. Tai krūtinės ertmė. Mūsų Dvasia-Kibirkštis - Kūrėjo Dalelė gyvuoja per širdį šioje Erdvėje. Tai Jos namai. Iš čia ir suvokiam pasaulį. Po ATbudimo manęs ieškojo, šaukė, stengėsi surasti galvoje, nes dauguma galvoja ir mano, kad kiti taip pat. Kai kas stengėsi blokuoti galvojimą, manydami, kad aš užtemsiu, prapulsiu t.y. papulsiu po jų mintim, potencialu. Beje taip susprogdino keletą Galvų per praėjusius dešimt metų. Vienas juokas. Aštuoniolika metų stebiu šį procesą ir tuos, kurie  stengiasi, malasi, grūdasi, kiršina, griozdžia. Atrodo jau jau apčiuopė ir vėl viskas prapuola kaip smėlis tarp pirštų. Ir įniršis užpila protą, akis. Tada Libija, Belgradas, Sirija, Kinija - sprogimas.  O gėlės auga, kasdien pateka Saulė, stovi dolmenai, pučia rytys, vibruoja gaidos. Atliepia aidas, šypsosi vaikai, kalnai-Tėvynės veidas. Meilė apsupusi pakalnes, griovose tamsa, tyla ant akmenų ir medžių žievėje, ramybė erdvėje, o atspindys kiekviename. Įsiklausykim, įsijauskim-atsivers aky. Jau laikas. Žmogus Mintis. Kūrėjo Dvasioj - Kibirkšty. Kūrėjas Pats.

Pasauliai - Saulės (Šviesuliai). Iš ten Siela ateina, o Prigimtis viena. Branginkim gyvastį ir Savastį. Tai Meilė grįžta čia. 
Daug svetimų šiai dienai (iš kitų pasaulių). Jų interesai primityvūs, bet agresijos pilni, pretenzijų. Atrodo panašiai kaip mes, todėl ir apsirinkam. Ne forma rodo žmogų esant Žmogumi, o energija, kuria gyvuoja. Laikysena, kalba, tikslai, reakcijos. Žmogus neperžengia ribų, nes jis beribis. Jam kiekviena akimirka svarbi, nes tai jis pats ir jo pasaulis. Įstatymus Visatos saugo, gyvuoja Meilėje, ne godumu.  Per tai ir atpažįstame tikrus.
Šis laikmetis atvėrė jungtį (kelią) su Protėvių-anų laikų Šviesa. Būtis apjungs mus Amžiams. Šioje Šviesoj ir Laimėj kiti laikai yra. Nauji vaikai užgimsta. Jie Meilės pranašai. Reikėtų deramai priimti. Sukurti Sodą, giminės sodybą, mylėti žemę, prasmingai erdvėje gyvuoti. To ir linkėčiau daugeliui. Aplink gyva Siela: žemelė, kalneliai, ežerai... Alsavimas gyvybės. Iš Baltijos ateina bangos. Jos ritasi žemynu. Toli atsiliepia. Atverkime jas savyje, tegul skalauja mūsų K-ūną (šis žodis iš kitos istorijos), lai tampa jis skaistus, sušvinta, nes Baltija skaista gyvavo-nuo Pirmapradžio. Mes Jos likimo-Lemti. Patarčiau įsiklausyt ir įsijaust į žodį,  jo prasmes.  Atsakymai visi mumyse.
g28295
rect11667
rect11667