namams

Rašau aš gruodį, skaitysite tikriausiai sausį,  dėl to  atsiprašau.

Jau baigės vienas ratas apie Saulę, mes metais tai vadiname dabar. O buvo laikas kai žiemos nebuvo ir Saulė švietė ištisai, ir šilta buvo visada.

O Žmonės savasty gyveno ir vedė Visata, o laikas slinko bangomis, kitaip negu dabar, nes Svajone gyveno. Bet ir tada periodus skaičiavo, nes turi būti apskaita.

Mūs laiko šuolis kilpomis apdėtas, nors  šitas laikas išbudėtas. Kalbėsiu aš apie namus, kuo namas šis žmonėms svarbus. Jame ugnis šventa ir židinys, toksai Kalėdų  būtų radinys. Jame materijos ugnis skaista šviesi, jeigu Tėvynės Dvasioje esi. Kai žemė tolsta  savimi nuo Saulės, įsiliepsnoja žemiškas pasaulis. Sukyla įtampa, trintis ir sąveika ir dėmesys neslysta į bet ką. Mes jaučiame save giliai giliai, lyg būtų  žemėj aukso obuoliai – Žemynos Sodas bustų iš giliai. Žvaigždynų sąveika su Kristalu, turėtų būti šilta ir meilu. Ne visada taip galim išgyventi, ne visada  įjungiam Šventę. Materijos ugnis mums dega pamažu, atrodo viskas čia pas mus gražu. Emocijos ugnis pasiekia mus lengviausiai, todėl  ligoti būnam visą sausį.  

Tai kas gi vyksta gruodyje dangui, kol  mūsų Žemė sukas apsukui?  Šaulys  ugninę strėlę įbeda per laiką ir visą mėnesį save palaiko.  Tai mūsų aukštesnysis  Aš  esu ir jo dėka mūs Sieloje šviesu.  Žydra energija  gaivina Dvasią, per Ją mes liejamės į Rasę.  Kad gimtų Žemėje nauja Dalia, mes jungiamės su Jos Galia.  Ką  įsvajojam,  ką pamąstom, tas  ir  įsipina į raštą. Taikli strėlė  jei žvilgsnis tyras, nes turi mums atliept efyras  (jei nesutrikdo koks „kumyras“  arba kitokie apžavai, tai ten tada nuvažiavai).  Žydra energija apvalo, nes neša galią ji Kristalo.  Jo Žemė -mūsų  ateitis, iš JO šviesi  žydra lemtis. Šita lemtis iš Amžių guolio, gi mūsų laikas duoda šuolį. Į Naują  Ratą žvaigždė krinta, Ožiaragy ji pakabinta, o jo kanopų kibirkštis  tai mūs visų nauja gimtis. O Grįžulas – Ašis.

Taip sukas laiko ratas spėriai, jis atriša kiekvieną „žvėrį", ir sukasi laisvai mintis, nesgi laivelyje lemtis.

Lietuviai šią žiemos (šeimos) šventę  tapatino su Gabija, namų židinio ugnim. Ji mūsų maistas, ne duona, nors ir mamos kepta. Gyva ugnis, Ji mūsų Išmintis, Tiesa ir  Laisvė. Iš Gajos pakviesta, iš pat gelmės-almės, Aušros nurausvinta mūs  Agnija. Ji apgaubia mus šydu, skydu iš pat širdies gelmių, iš Giminės – Giesmės, Esmės.  Ji panaikina  Mąją.

Ašai linkiu sveikiems su ja gyvuot.