Vaizdumas

Ėjo dienos. Žmogus stebėjo gyvenimo tėkmę, žmona ją jautė ir matė. Sūnus buvo pastabus, bet nuolat įsiklausydavo. Jis pamėgo dainuoti, grodavo įvairiausiais lumzdeliais, švilpynėmis, skudučiais. Jis puikiai pamėgdžiojo paukščių balsus, bičių dūzgesį. Jis prisiviliodavo į sodą sparnuočius, apgyvendino kelis bičių spiečius. Tėvas džiaugėsi, Motina mylėjo. Tėvo širdį užliedavo palaimingas gerumas, matant kaip Sūnus įsigilina, įsiklauso į aplinką ir save patį. Metams bėgant jis tapo gražiu, lanksčiu, išradingu jaunuoliu.

Tą naktį, kai moteris užmigo, vyras ilgai mąstė, klausėsi jos alsavimo ir savo širdies plakimo. Jo širdis tai neramiai daužėsi, tai apmirdavo lyg sugautas paukštis. Taip praėjo keletas savaičių. Ir vieną naktį, kai švelni mėnulio šviesa pro langą apšvietė moterį, vyro širdį užplūdo begalinė ramybė ir gerumas. Jis stebėjo ją besišypsančią sapne ir pakilęs iš savo guolio, žengė jos link. Atsisėdo ant lovos krašto, apžvelgė visą ir pasilenkė. Moteris atmerkė akis. Jos buvo gilios kaip naktis. Aromatas sklido nuo plaukų ir kūno. Vyras žengė atsivėrusion gelmėn.

PoraSugrįžo laimingas žmogus namo. Mato: kiemas sutvarkytas, vynuogynas prižiūrėtas. Įėjo į namus -ten švaru, jauku. Suprato, kad čia jo kaimynės ranka pridėta. Neužilgo ir ji pati pasirodė. Sako: - Pamačiau, kaimyne, kad sugrįžote, tai užkąsti atnešiau, tur būt pavargęs iš kelionės esate. Ar suradote ko ieškojote?

- Suradau, -sako žmogus. - Dabar kitaip gyvensiu. Ačiū jums už namų priežiūrą. Jeigu ko nors jums prireiktų -kvieskite-ateisiu.

SodasIlgai ėjo žmogus Išminčiaus ieškodamas. Daug kraštų aplankė, įvairių žmonių sutiko, visokiausių gyvenimų pamatė, bet niekur visiškai laimingo žmogaus nesutiko. Galų gale viename kaime išgirdo, kad už trijų dienų kelio nuo tos vietos gyvena Išminčius. Jeigu kam nors reikia patarimo ar atsitinka kokia nors nelaimė, žmonės keliauna pas Jį. Apsidžiaugė žmogus tai išgirdęs ir išskubėjo. Po trijų dienų kelionės vis pasiklausinėjant, kelias atvedė jų prie vartų. Vartai buvo neužrakinti ir žmogus juos pastūmęs įžengė į vidų. Už vartų augo medžiai, kaip miške. Buvo ramu ir gera. Atrodė, net vėjas čia neužpučia.

arklysGyveno kartą žmogus, kuriam vis kažko trūko. Jis pats nežinojo ko. Jo namas stovėjo kaimo pakrašty, šalia gyveno kaimynė-moteris, o jis nuolat kažko ieškojo, siekė, svarstė. Vieną kartą pamatė kaimyną jojant arkliu į miestą. O, pamąstė, jeigu turėčiau arklį man nieko netrūktų. Juk arkliu galima nujoti kur tik nori. Be to labai malonu jį šerti, glostyti...

simonis kaimo vaizdasSenais laikais dideliame kaime gyveno dvi gražios šeimos. Tiesa, šeimų buvo daugiau, bet pasaką seksime apie dvi šeimas, jų gyvenimą. Vienoje šeimoje augo trys sūnūs, o kita turėjo tris dukteris. Pirmoji šeima gyveno kaimo pakrašty.

sviesos zmonesKadaise gyveno šviesos Žmonės.

Saulės Sūnūs ir Dukterys.

Jų Būtas – laimingas gyvenimas.

Gyvenimas kitoks nei mes kad manėm:

Tai medis, paukštis ir gamta.

Taip Dievas Tėvas kažkada sumanė

Atsiliepė jam Visata visa.