arklysGyveno kartą žmogus, kuriam vis kažko trūko. Jis pats nežinojo ko. Jo namas stovėjo kaimo pakrašty, šalia gyveno kaimynė-moteris, o jis nuolat kažko ieškojo, siekė, svarstė. Vieną kartą pamatė kaimyną jojant arkliu į miestą. O, pamąstė, jeigu turėčiau arklį man nieko netrūktų. Juk arkliu galima nujoti kur tik nori. Be to labai malonu jį šerti, glostyti...

Kadangi žmogus buvo pasiturintis, tai apklausinėjęs kaimynus, greit susirado kas parduotų jam arklį. Sulygo ir įsigijo. Džiaugdamasis parsivedė arklį namo. Žemės turėjo keletą hektarų, taigi su ganykla vargo nebuvo. Paglostė, paleido ganytis ir mąsto: reikėtų balno, kaip aš be balno josiu? Išsiruošė pas meistrą-balnių, kuris gyveno gretimame kaime. Pasiėmė ir arklį kartu. Pėsčias nuėjo iki meistro namų arkliu vedinas. Atėjęs pas balnių pasisveikino ir paprašė parduoti arba pagaminti jam balną. Meistras kaip tik turėjo paruoštą ir netgi papuoštą. Sulygo abu ir įsigijo žmogus balną. Pabalnojo arklį, bet kaip jos - kamanų trūksta. Įsigijo ir kamanas. Pakamanojęs, sėdo į balną ir patenkintas joja. Parjojęs namo arklį nubalnojo, išvedė į ganyklą, o pats parėjo trobon. Pavalgė, prigulė ant lovos ir mąsto: kaip gerai. Dabar aš ne vienas. Tikras žirgas su manim, bet staiga į galvą šauna mintis:-o je, dabar vasara, o kur aš dėsiu arklį žiemą? Reikia jam pašiūrę, ar tvartą suręsti, o dar ir pašaro paruošti. Ir dingo jam laimės-pilnatvės jausmas. Susirūpino ir puolė veikti. Nuo ryto ligi vakaro laksto: tai šieno pašienauja, tai bėga padėjėjo ieškoti, kas padėtų tvartą suręsti. Paskui reikia rąstų ir karčių parsivežti, o tam vežimo reikia. Kuo greičiausiai nuskubėjo pas račių. Tas per porą savaičių padarė vežimą. Nusivedė arklį, kaip važiuos-pakinktų reikia. Grįžo namo, pasibalnojo arklį ir nulėkė pas balnių. Įsigijo pakinktus, tada nujojo pas račių, pakinkė arklį į vežimą ir grįžo namo. Kitą dieną su padėjėju išvažiavo į mišką. Parsivežė rąstų, karčių. Kol nužievino dar kiek laiko praėjo. Dirba, sukasi, nėra kada ir pavalgyti. Gerai, kad kaimynė geraširdė. Mato žmogus galuojasi, tai vis vakarienę paruošia ir pasidalina-atneša į namus. Žmogus padėkoja ir toliau laksto, skuba. Iki žiemos pradžios šiaip taip spėjo susitvarkyt.

Atėjo žiema, prisnigo. Uždarė žmogus arklį į tvartą. Dieną išveda, pagirdo, leidžia palakstyt ir vėl atgal. Praėjo mėnuo, kitas, ilgu pasidarė-vėl kažko trūksta.

Na, mano žmogus, reikėtų kažko kito. Pavasarį suarsiu dirvą, sodinsiu daržoves, užveisiu sodą. Tik reikia vietą pasirinkti, mat vieną sodą jau turėjo, tik neprižiūrėjo. Mat dar tėvų sodintas buvo. Nusprendė žmogus įveisti vynuogyną. Ką žiemą sumąstė, tą pavasarį padarė. Pavasarį suarė žemę ir įveisė vynuogyną. Džiaugiasi-laimingas. Praėjo koks mėnuo, gi žiūri vynuogėms reik atramų- baslių ir karčių, o čia jau žolė keliasi. Sodinukai dar nedideli, stelbia. Žmogus vėl į mišką: vežasi kartis, kala kuolus, dirba.

Paskui šienauja, triūsia, o čia dar arklys: tai pagirdyk, tai žiemai pašarą ruošk-visai nusiplūkė. O dar vynuogynui tvorą reikia tverti, nes kaimyno ožka, kur buvus kur nebuvus, vis taikosi jo sodinukais pasmaguriauti. Susiėmė žmogus už galvos-ką daryti? Nėr laimės. Vėl nuolat kažko trūksta ir rūpesčiai gula. Gerai dar, kad kaimynė gera. Linksma visada, šneki, paslaugi. Jos namelis nedidelis, sodas-keletas vaismedžių ir daržas ne kažin koks, bet ji visur suspėja, viskuo patenkinta ir dar jam padeda.

Pamąstė, pamąstė žmogus ir sako sau: nieko nebus, reik eit į pasaulį Išminties ieškoti. Paprašysiu kaimynės, kad namus prižiūrėtų, o pats eisiu. Taip nėr gyvenimo, visai nusigaluosiu. Gal surasiu kokį Išminčių, kuris patartų, kaip laimingai gyventi. Nuėjo pas kaimynę, pasakė savo apsisprendimą ir paprašė namus prižiūrėti.

- Gerai, sutiko kaimynė, tik arklio man nepalik, neįgalėsiu.

Pamąstė, pamąstė žmogus ir nusprendė arklį su visais padargais parduoti. Nežinia kiek užtruks jo kelionė. Taip ir padarė. Arklį su vežimu, balnu ir kamanom pardavė, gavo pinigų, paliko kaimynei namus ir vynuogyną ir iškeliavo.

Bus daugiau

g28295
rect11667
rect11667