SodasIlgai ėjo žmogus Išminčiaus ieškodamas. Daug kraštų aplankė, įvairių žmonių sutiko, visokiausių gyvenimų pamatė, bet niekur visiškai laimingo žmogaus nesutiko. Galų gale viename kaime išgirdo, kad už trijų dienų kelio nuo tos vietos gyvena Išminčius. Jeigu kam nors reikia patarimo ar atsitinka kokia nors nelaimė, žmonės keliauna pas Jį. Apsidžiaugė žmogus tai išgirdęs ir išskubėjo. Po trijų dienų kelionės vis pasiklausinėjant, kelias atvedė jų prie vartų. Vartai buvo neužrakinti ir žmogus juos pastūmęs įžengė į vidų. Už vartų augo medžiai, kaip miške. Buvo ramu ir gera. Atrodė, net vėjas čia neužpučia.

Žengia žmogus toliau. Kiek paėjus prieš akis atsivėrė Sodas. Labai gražus buvo. Įvairiausi vaismedžiai, vaiskrūmiai, gėlės, augalai nematyti. Takelis vedė į sodo gilumą. Eina žmogus, žvalgosi, kol pamatė nedidelį namelį. Keli laipteliai, durys praviros. Įeina į vidų, apsižvalgo. Žiūri kambarys beveik tuščias, tik palei sienas keli minkšti suolai stovi, o priešais ant pakylos, ant pagalvėlės sėdi senolis. Iš vienos pusės varinė lėkštė, iš kitos pusės skrynelė stovi ir daugiau nieko. Senolio akys gilios, šviečiančios, lūpose šypsnys. Žmogus nusilenkė, pasisveikino. Senolis maloniai atsakė ir pakvietė prisėsti.

- Ko atėjai? - klausia Senolis.

- Ar tu Išminčius? - teiraujasi žmogus.

- Žmonės mane taip vadina, o mano vardas Zacharijas. - O tu kuo vardu? - klausia Išminčius.

- Aš Antijas, - atsako žmogus. Atėjau Išminties. Negaliu būti laimingas. Man nuolat kažko trūksta. Ir papasakojo apie savo gyvenimą.

Išklausė jį Išminčius ir sako:

- Išmok stebėti. Pasilik čia ir stebėk.

Ką tai duos? - mąsto žmogus, bet kadangi Išminčius nieko daugiau nepasakė, nusprendė pasilikti.

- O kaip tau atsilyginti? - klausia Antijas.

- Padėk čia monetą, - sako Zacharijas ir rodo į varinę lėkštę.

Žmogus padėjo monetą į lėkštę ir atsisėdo ant minkštasuolio. Išminčius ištiesė ranką, paėmė monetą, pakėlė kitoje jo pusėje stovinčios dėžės dangtį ir įmetė monetą. Kai dėžės dangtis pakilo, žmogus pamatė visą krūvą tokių monetų.

"Keista, - pamąstė Antijas. Kodėl jis jomis nesinaudoja? Čia toks didelis sodas, tikriausiai ir daržas yra ir dar visko, o kas jam padeda, kas dirba? Reikia stebėti".

Kol žmogus taip mąstė, šeimininkas išnyko už užuolaidos ir vėl pasirodė, nešdamas padėklą su valgiais. Ant padėklo gulėjo daržovės, švieži ir džiovinti vaisiai, paplotėliai, ąsotėlis vandens ir puodelis.

- Stiprinkis, - pasakė Zacharijas žmogui, statydamas padėklą šalia. Kelionėje pavargai. Pavalgyk, paskui pailsėsi. Štai ten už pertvaros yra guolis. Įsitaisyk ir gerai jauskis.

Žmogus padėkojo ir pradėjo valgyti, o Išminčius ramiai atsisėdo ten kur sėdėjęs ir , tarsi, sustingo. Valgo Antijas stebi ir stebisi. Kaip viskas paprasta, bet čia tikriausiai kokia paslaptis. Turiu pamatyti ir atspėti. Pavalgė, atsigėrė, padėkojo ir stebi toliau. Tik nuo to Išminčiaus tokia ramybė, gerumas ir dar kažkas sklinda, kad jam net akys merktis pradėjo. Nepajuto kaip užmigo sėdėdamas. Atsimerkia-žiūri, padėklo nėra, o Išminčius šypsosi.

- Eik, - sako, - nusiprausk - išsimaudyk baseine ir gulkis miegoti.

Šį kartą paklausė žmogus. Išėjo į kiemą. Žiūri -tyro vandens baseinas, šaltinis čiurlena. Išsimaudė, atsigėrė iš šaltinio ir nuėjęs atsigulė. Gultas minkštas, kvapnus, išdžiūvusių žolynų prikimštas. Antklodė iš avies vilnos. Taip gera, tokia ramybė. Nepajuto kaip užmigo.

Ryte Antijas pabudo anksti, greit atsikėlė, nusiprausė ir bėga į namelį - o Išminčiaus ten nėra. Dairosi žmogus, kur anas galėtų būti. Pastebi takelį, kuris gilyn į sodą veda. Eina tuo takeliu ir suranda Zacharijų po medžiu sėdintį. Sėdi Išminčius Sodo viduryje po obelim. Akys užmerktos, šypsosi, o aplinkui tokia palaima, toksai gerumas sklinda, kad žmogus pamanė Rojui atsidūręs. Tyliai atsisėdo po kitu medžiu ir stebi net nemirksėdamas, kad ko nors nepražiūrėtų. Ilgai sėdėjo, kol jį ta palaima apėmė, pagavo ir nusinešė. Ir išgirdo jis, kad lyg kažkas dainuoja, lyg varpeliai tilindžiuoja, nors akys nieko tokio nemato. Atsipeikėjo tik tada kai Išminčius akis pravėrė ir atsistojo.

- Eime pusryčių, Antijau,- pakvietė. - Ką pamatysi aplink, kas tau patiks iš vaisių, uogų, augalų ar daržovių - tą ir valgyk. Pasivaikščiojo žmogus po sodą, prisiragavo visokių vaisių, uogų, pasisotino. Tik keisčiausia, kad nuo to valgio jam viduje kažkoks džiaugsmas atsirado. Nuėjo į namelį, o ten Zacharijas sėdi senoje vietoje ir nieko neveikia. Įsitaisė žmogus ant minkštasuolio ir stebi. Stebi, stebi-nieko nevyksta, tik vėl tas gerumas aplinkui sklinda. Nežinia kiek taip sėdėjo, tik girdi-kažkas ateina takeliu.

Įeina vyras, nusilenkia, pasisveikina. Išminčius atsako ir rankos mostu pakviečia sėstis. Vyras atsisėda, nurimsta ir sakosi atėjęs patarimo. Išminčius prašo papasakoti į kokį klausimą šis neranda atsakymo. Vyras pasakoja savo istoriją. Išminčius atidžiai klauso, o dar atidžiau Antijas, nesiliaudamas stebėti. Vyras taip pat įsiklauso į savo kalbą. Po geros valandos visiems tampa aiškus atsakymas. -Išmok klausyti, o svarbiausia išgirsti save patį kai kalbi, -sako vyrui Zacharijas.

Vyras padėkoja, padeda monetą į lėkštę, nusilenkia ir laimingas išeina. Zacharijas monetą įmeta į dėžę ir vėl ramiai sėdi užmerkęs akis.

Ir taip tęsiasi diena iš dienos. Ramybė, gerumas, kartais žmonės; ramus poilsis, palaimingas miegas, grožis ir džiaugsmas sode. Taip praeina mėnuo, antras, o trečią mėnesį Antijas suvokia, kad tai ką jis mato ir yra gyvenimas. Tikroji Tiesa. Tai kas sklinda nuo Išminčiaus palaiko visą aplinką. Pagal jo Mintį medžiai augina vaisius, augalai žydi, čiurlena šaltinis, o Jis tame mato prasmę ir palaiko juos savo Valia.

Apsidžiaugė žmogus, padėkojo Išminčiui ir išsiruošė namo. Suprato kiek chaoso ir rūpesčių sukėlė sau savo norais.

-Ką kuri - tą turi,- pasakė išlydėdamas Žmogų Išminčius. Nepaliauk stebėti. Tavo dėmesys labai svarbus viskam.

Atsisveikino Antijas ir iškeliavo į savo namus.

Bus daugiau

g28295
rect11667
rect11667