PoraSugrįžo laimingas žmogus namo. Mato: kiemas sutvarkytas, vynuogynas prižiūrėtas. Įėjo į namus -ten švaru, jauku. Suprato, kad čia jo kaimynės ranka pridėta. Neužilgo ir ji pati pasirodė. Sako: - Pamačiau, kaimyne, kad sugrįžote, tai užkąsti atnešiau, tur būt pavargęs iš kelionės esate. Ar suradote ko ieškojote?

- Suradau, -sako žmogus. - Dabar kitaip gyvensiu. Ačiū jums už namų priežiūrą. Jeigu ko nors jums prireiktų -kvieskite-ateisiu.

Kaimynė išėjo, o Antijas atsisėdo už stalo, valgo ir stebi, kas aplink yra. Ir mato jis kiek daug beverčių daiktų aplink, visokių rakandų ir jie jį trikdo. Pavalgęs pailsėjo ir pradėjo tvarkytis. Visa, kas nereikalinga, išnešė į tvartą. Lengviau pasidarė, erdviau. Atsisėdęs vėl stebėjo. Pamažu nurimo, pasidarė gera. Dar vieną - kitą daiktą perkėlė ir pajuto...-viskas -nieko netrūksta, pilna. Atsiduso ir palaimingai užmerkė akis. Atrodė, kad jis lyg eina, lyg sapnuoja, lyg jį kas neša, supa, lyg myluoja. Tai Jo namai, Jo erdvė, Jo - Žmogaus išsiilgusi. Tokioj palaimingoj būsenoj praėjo kelios dienos. Na, mąsto žmogus, laikas jau išeiti į kiemą. Išėjo, atsisėdo ant slenksčio ir vėl stebi. Po kiek laiko pajuto, kad labiausiai jį erzina tvartas. Statinys jam užstoja vynuogyną. Ir nusprendė jį nugriauti. Pasikvietė kaimynus, nugriovė statinį - pasiruošė žiemai malkų, sutvarkė kiemą , atsisėdo ant slenksčio ir vėl stebi. Ir taip gera, gražu. Vynuogynas matosi, šalia sodas. Va, gal reikėtų gėlių pasodinti ir kažkur daržovių, - svarsto? Tik reikėtų kaimynę pasikviesti, pasitarti, nes pas ją viskas labai gražiai dera. Pasikvietė, pasikalbėjo, pasitarė. Įsiruošė daržą, pasodino kelis vaismedžius, kaimynė iš savo gėlyno gėlių atnešė ir net nepastebėjo kaip visa tai sužaliavo, pradėjo augti, pražydo. Vis stebėjo, grožėjos ir tokiame gerume visą laiką buvo.

Praėjo metai, antri įpusėjo ir mąsto sau žmogus. "Aš vienas visu tuo gėriuosi, būnu tokiame gerume, reikėtų kaimynę pasikviesti. Ji tokia puiki moteris ir graži. Kartu sėdėtume, stebėtume -būtų dar geriau". Kaip nusprendė taip ir padarė. Pasiūlė jai kartu pasibūti. Kaimynė sutiko. Iš ryto ji apsitvarkydavo savo namuose, paskui apsigerbdavo ir ateidavo pas žmogų. Kartu sėdėdavo, stebėdavo, kartais trumpai šnekteldavo, kartais tiesiog nusišypsodavo vienas kitam. Ir buvo taip gera. Į pavakarę kaimynė grįždavo į savo namelius, mat ji dar turėjo baltą ožkelę, kurią nakčiai į tvartelį reikėjo nuvesti, o ryte paleisti ganytis. Ir tokia draugystė tęsėsi gana ilgai.

Kartą naktį atsibudo žmogus ir mano sau: "Reikia pakviesti kaimynę suvis apsigyventi. Būtume visą laiką šalia. Kam jai vaikščioti? Galėtume ir jos namus iš čia abu stebėti".

Kitą dieną pakvietė ją apsigyventi pas jį.

- Gerai, -sako kaimynė. - O kur aš miegosiu?

- Taigi, pastatysim tau lovą po anuo langu, kad matytum savo kiemą, o ąš tave.

- Gerai, -sutiko kaimynė ir atsikėlė į žmogaus namus. Gera buvo. Drauge kėlė, drauge stebėjo. Moteris namuose tvarkėsi truputį savitai, bet labai jaukiai. Gamino valgį, drauge valgė, tada drauge eidavo į kiemą, sodą, paskui į jos namus, į jos sodą, paleisdavo ožkelę, kurią paliko senoje vietoje. Vakare nueidavo jos uždaryti nakčiai. Ir taip jie buvo dviese.

Kartą žmogus, žiūrėdamas į Moterį, kuri tyliai šypsodamasi stebėjo paukščius, pamąstė: "O jeigu mūsų būtų daugiau? Jeigu būtų dar kažkas?"

Atmintis atvėrė praeitį. "Kai aš buvau mažas, aš tik bėgiojau, norėjau, kad su manim būtų tėvelis ir mama, bet jie buvo užsiėmę. Aš vis laukiau, laukiau, o jų darbai vis nesibaigė. Jie buvo kažkur. Nei su manimi jie buvo, nei vienas su kitu. Ir staiga jam pagailo savęs. O, kad aš dabar būčiau mažas, aš save užauginčiau kitaip. Kaip būtų gera. O jeigu ir tai įmanoma, juk visa kas gyva atgimsta, atsinaujina. "Taip jis mąstė kelias dienas. Jau matė save bėgiojantį, tai vėl mažą, ant moters rankų, tai jau paauglį. Ir nusprendė pasikalbėti su Moterimi, pas ją atsiklausti, ar tikrai galima atgimti, ar jam tik sapnuojasi. Priėjo, atsisėdo šalia, atsiduso ir sako:

- Aš vis mąstau, mąstau, kaip būtų gera, jei būtume trise. Kas nors dar mažas galėtų ateiti. Tada mes stebėtume ir tai, būtume visad su juo ir jam būtų gera. Paskui jis pats galėtų stebėti ir būti tame gerume. Ką tu į tai atsakysi?

Moteris nusišypsojo, pamąstė savy ir įdėjo savo ranką į vyro delną. Jis švelniai suėmė jos ranką ir delne pajuto pulsavimą. Suprato-Jos širdis atliepė. Ilgai taip sėdėjo abu.

Bus daugiau

g28295
rect11667
rect11667