Tą naktį, kai moteris užmigo, vyras ilgai mąstė, klausėsi jos alsavimo ir savo širdies plakimo. Jo širdis tai neramiai daužėsi, tai apmirdavo lyg sugautas paukštis. Taip praėjo keletas savaičių. Ir vieną naktį, kai švelni mėnulio šviesa pro langą apšvietė moterį, vyro širdį užplūdo begalinė ramybė ir gerumas. Jis stebėjo ją besišypsančią sapne ir pakilęs iš savo guolio, žengė jos link. Atsisėdo ant lovos krašto, apžvelgė visą ir pasilenkė. Moteris atmerkė akis. Jos buvo gilios kaip naktis. Aromatas sklido nuo plaukų ir kūno. Vyras žengė atsivėrusion gelmėn.

Atrodė, kad jis lyg plaukia, maudosi, sukasi; aplink banguoja, siūbuoja, alsuoja-o gal jame, gal jis pats tai? Staiga jis pajuto kažką tvirto, lyg durys kokios. Tas kažkas jį laikė, o gal jis už kažko laikėsi. Pasuko tai, o gal pats pasisuko ir ryški šviesa jį apakino. Spindėjo jo vidus. Toliau judėjo užsimerkęs, tame kažkame-kol surado savastį. Žybsnis -atspindys, lyg žaibas ir staiga viskas dingo. Atsibudo savo Moters glėbyje. Ši paslaptingai šypsojosi. Buvo gera. Paskui pajuto-yra dar kažkas, yra trečias. Moteris atsistojo ir susijuosė juosta. Vyras suprato-jis grįžo. Įvyko taip kaip svajojo.

Mylimoji. Atsikėlė, apkabino, glamonėjo, mylavo savo Moterį-Jo Motiną.

Toliau gyveno jau trise. Trise mintyse, o ateinantis Moters kūne. Ji visa švytėjo, buvo laiminga. Vyras ją stebėjo, save jautė. Ji budėjo. Kol trise apėjo sodą, jos sodybą, vynuogyną ir laikas apsisuko. Jie mažai kalbėjo. Stebėjo, klausėsi, jautė. Buvo ramu ir gera: kaip Išminčiaus sode, pamąstė kartą žmogus. Moteris vis gražėjo. Jis ja gėrėjosi. Vieną rytą išėjo jie pasitikti Saulės į sodą ir pajuto, kad tas trečias-čia. Moteris sukluso, atsiduso ir palaimingai šypsodamasi atsirišo juostą. Ištiesė vyrui. Jis priėmė. Paskui glostė jai plaukus, skruostus, delnus, bučiavo, juokėsi... Taip išbuvo sode ligi pietų. Paskui Moteris prigulė po obelim, o jis iš namų atsinešė vandens ir rankšluostį ir vėl stebėjo. Staiga sukluso. Vėrėsi vartai. Kažkas ilgai lauktas žengė į Sodą pas juos. Sūnus. Taip gimė Diena-Daina. Dainavo, skambėjo medžiai, dūzgė bitės. Jis išgirdo. Suprato, kad dabar galės ne tik stebėti, bet ir klausytis. Tai jo sūnus. Sūnus regės ir girdės.

Toliau jie jau trise laimingai gyveno. Žmogus stebėjo kaip auga kūdikis: tai Motinos glėby, tai su juo, tai pats. Jis džiaugėsi, stebėjo, bet ir klausėsi. Matėsi, kad sūnus girdi silpniausius garsus ir net atbalsius. Į jo balsą atsiliepdavo ne tik Žmogus ir Motina, bet ir aplinkinis pasaulis: augalai, paukščiai, vaismedžiai, gėlės, bitės... Vaikas augo. Ėjo metai, tekėjo laikas. Sodas įgavo kitokių spalvų, vynuogynas davė derlių. Žmogus iškasė tvenkinį, pasodino mišką. Abi sodybos susiliejo į vientisą, harmoningą akordą-Būtį.

Bus daugiau

g28295
rect11667
rect11667