Ėjo dienos. Žmogus stebėjo gyvenimo tėkmę, žmona ją jautė ir matė. Sūnus buvo pastabus, bet nuolat įsiklausydavo. Jis pamėgo dainuoti, grodavo įvairiausiais lumzdeliais, švilpynėmis, skudučiais. Jis puikiai pamėgdžiojo paukščių balsus, bičių dūzgesį. Jis prisiviliodavo į sodą sparnuočius, apgyvendino kelis bičių spiečius. Tėvas džiaugėsi, Motina mylėjo. Tėvo širdį užliedavo palaimingas gerumas, matant kaip Sūnus įsigilina, įsiklauso į aplinką ir save patį. Metams bėgant jis tapo gražiu, lanksčiu, išradingu jaunuoliu.

Abu vyrai dailino sodybą, augino sodą ir vynuogyną. Moteris atitarė. Vieną kartą sūnus, grįžęs iš pasibuvimo gretimame kaime, paklausė:

- Tėve, kas yra gyvenimas?

- Laimė, sūnau,-atsakė tėvas.

- O Meilė? - vėl paklausė sūnus.

- Meilė-tai geriausia, kas gali būti gyvenime, - atsakė tėvas. - Tai savęs įprasminimas. Taip kūrė tik Pirmapradis. Mes, Jo vaikai, atradome ir kitokių Būties formų, bet jos neprilygo Meilei.

- O, Tėve, - atsiduso sūnus. Aš sutikau merginą. Ji groja kanklėmis. Aš stebėjau ją, klausiausi, bet negalėjau apimti, suprasti. Nuo jos sklido kažkas, kas mane užbūrė, nunešė. Aš kaip nesavas, tik apie tai temąstau.

- O, Sūnau, - atsiliepė Tėvas, tai tikriausiai Meilė. Ji kupina jausmų ir liepsnos. Tai daugiau negu Laimė. Toje merginoje yra Skaista. Su ja tu gali pradėti naują žmonių giminę. Jeigu pamilai- puoselėk ją, brangink, augink. Augink Meilę savyje. Mes su Motina eisime susipažinti su jos tėvais ir gimine. Jeigu atlieps ir pritars, jei tavo Mylimoji sutiks, darysime jungtuves. O kol kas reikia ruoštis jos priėmimui: atnaujinti sodybą, namus ir visą aplinką. Ilgai jie stebėjo, tvarkėsi, net darbavosi, Motinai džiaugiantis ir pritariant. O pasiruošę išėjo visi gretiman kaiman žvalgytuvių. Svetingai sutiko juos mergelės tėvai, mat ir jų dukrelei jaunuolis įkrito į širdį. Labai mielas jis jai buvo. Taigi susitarė visi greit ir su dideliu džiaugsmu. Sutarė jungtuvių laiką, mat ir mergelės tėvams reikėjo pasiruošti, kad deramai ją išlydėtų, o patys naujai pradėtų.

Neužilgo atšventė jungtuves ir jaunoji pora apsigyveno Tėvų namuose, o Vyras su savo Moterimi persikėlė į buvusį moters namelį, kurį užlaikė švarų, jaukų ir tvarkingą. Dabar tai buvo viena sodyba. Vieną vakarą jaunieji, pailsėję po jungtuvių, nusprendė eiti miegoti į sodą. Tėvas išvydo, Motina pajuto, kad jaunieji eina į Sodą. Jie abu viską suprato, viską atminė. Žmogus pažvelgė savo Žmonai giliai į akis.

- Keliaukim ir mes į žvaigždes, - pakvietė.

- Keliaukim, - atsiliepė Žmona.

Jie atsigulė į vieną guolį ir apsikabino. Du viename. Vyras ir Moteris, Žmogus ir Žmona. Abiejų širdys dunksėjo vienu ritmu. Moteris tyliai nusišypsojo ir užmerkė akis - atidavė save. Vyras suėmė ją-įkvėpė ir paleido pasaulį. Kilo abu į Saulę. Spindėjo, skambėjo, aidėjo, kol tapo jos šviesa - Tiesa-tąsa. Tada vienas pažvelgė į šiaurę, kitas - į pietus, kad vėl galėtų susitikti laike ir susiėmę už rankų leistis į Gimtinę.

O tuo metu Sode jaunieji gėrėjosi dangumi. Visą naktį lijo žvaigždėmis į Sodą. Jos krito į žolę, plaukus, akis, lūpas, delnus… Skambėjo Sodas ir visa aplinka. O ryte Aušrai nuauksinus rausvą dangų, pakilo jaunoji Žmona lyg Saulė švytinti. Atsižiūrėti, atsigėrėti, negalėjai. Meilė ir švelnumas bangomis sklido nuo jos aplinkui. Vyras net prisimerkė į Ją žiūrėdamas.

- Aš išgyvenau save Moterimi, dabar eisiu Motinos keliu,-pasakė ir uždainavo. Atliepė Saulė ir Žemė, oras ir vanduo, sodas ir miškas, gyvūnai ir paukščiai...

- Kas įvyko? - paklausė Sūnūs.

- Mūsų Sūnus pareina Saulės keliu į Sodą, - atsiliepė Žmona. Ir buvo jie Sode vienyje visą rytą ir visą dieną, iki pat nakties. Jau temstant, nutarė nueiti pasakyti džiugią žinią tėvams, bet nuėję į namelį rado tik jų kūnus ir suprato, kad jie išėjo Saulės keliu, kad dar sugrįžtų ir, kad jų Sūnelyje jie abu kaip Jo šiluma ir aiškumas. Didelė Laimė ir Gerumas apėmė namus. Jie suvyniojo tėvelių kūnus, apdėję kvepiančiais žolynais, į drobę, ir rytui auštant, dar neprašvitus, padėjo juos į negilią duobę senąjame sode po jų sodintos obels šaknimis. Užbėrė žemele, o Aušrai nušvitus, iškritus rasai, kuri suvilgė žemelę, vėjas skubiai pabėrė sėklelių, kad papuoštų tą vietą, kad žaliuotų. Ir taip buvo.

O jaunoji šeima liko namuose ir laimingai gyveno.

Jeigu kas esate tų žmonių vaikaičiais, tebūna ši pasaka jums dovana ir teatneša Laimę.

g28295
rect11667
rect11667