Gyvenimas kitoks nei mes kad manėm:

Tai medis, paukštis ir gamta.

Taip Dievas Tėvas kažkada sumanė

Atsiliepė jam Visata visa.

Sujudo krauti laikmečius į vienį

Ir suspindėjo Siela jos karšta,

O Tėvas mąstė – mąstė visą dieną

Kol gimė tėviškė gimta.

Tada spalvom nudažė jis rugpjūtį

Pavasarį kvapais, spalva žalia

Ir pasikvietęs sūnų Bangapūtį

Prisakė žaisti sodo lelija,

Kad žalios žolės amžinai žydėtų,

Rasotų pievos rytmečiais žara,

Kad susirinktų vienį, vienį pažadėtam

Ir ligi ryto grotų gitara.

Tada surinko jis gijas į vienį

Ir mezgė, mezgė tinklą iš minčių,

Svajojo, mąstė visą antrą dieną

Kaip gyvastį sušaukt iš pakraščių.

Save pastatė jis vidur Visatos

Jo spindesys apakino visus,

Na ir tegu, kad jie manęs nemato

Tegul tik šviečia tėviške vidus.

O trečią dieną jis svajojo aiškiai,

Liepsnojo Meilė jo mintį džiugi,

Lai visos Saulės vienijasi Aisčiais

Ir nuvilnijo Jo mintis – banga smagi.

Ketvirtą dieną Visata sukilo:

– Manęs tu nematai, savim kuri,

Net ūkas iš Dausų šviesus pakilo

– Nejau tu nematai, ne ten žiūri?

Аr mes ne vieny, Tavo – mano sūnūs

Iš tavo jausmo ir manų minčių?

Ar tu manai, aš su tavim nebūnu?

Gerai, pradėsim viską iš pradžių.

Ilgai svajojo savimi Kūrėjas

Mintis jo dūzgė sakmę bitele,

O Visata trumpam kažkur išėjo

Nors jam atrodė – visada šalia.

Ilgai svajojo savimi Praamžis

Tekėjo laikmečiai srove šilta,

Kol gimė nauja, jaunas mūsų amžius

Sūnus jiems gimė, o su juo Valia.

Visatos laukas suspindėjo auksu

Pabudo paukščiai atminty gyvi,

Dabar galėtum ir mane išaukštint

Sujudo Meilė, o su ja laisvi.

Ir vėl Kūrėjas sūnumi svajojo

Ilgai rikiavo atminty dienas

Pakol žmona jo Gyvata pastojo

Ir išdainavo nuostabias giesmes.

Pagimdė dukrą Visata didžioji –

Jis pavadino ją Mama;

Sukūrė jie abu Pasaulį – Rojų

O Meilė buvo jų šviesiam jausme.

O Visata iš naujo gimė Dievoj,

Liepsnojo Laikas – Tėvo atspindys,

Kai Išmintim surado save Ievoj

Atvėrė jis savas akis.

Tada pamatė sąvastį iš naujo

Kvatojo amžium, laikmečiu, erdve,

O Visata – jo Meilė amžinoji

Suspindo Saule – Jo širdim karšta.

Aš Visata, Aš – Tėvo laukas

Žvaigždynų spinduliais teku,

Aš amžius gyvenu savim išlaukus

Vaikus tavuosius, mintimi degu.

Aš gyvata. Gelmių, gelmė alsuoja

Svajonių bangos ritasi aplink,

Aš Savastis, Laisva – tavim žioruoju

Tik tu mane kaip save prisimink.