egle zalciu karalieneŠeimos liepsna iš ąžuolo ir gilės, iš Prigimties ir kelio, iš Giminės ir Galios, iš Savasties – Saulelės. Žodžiu iš sėklos. Tai mūsų Galios padovanot pasauliui Taiką, Meilę, augimą, o sau patiems gyvenimą įdomų, visokeriopą. Tai galimybė išlaikyt, atliept, patirti, būti vis kitaip ir susiliest – sukurti.

Patapti gimine kitiems, kitoms šeimoms, tuo apsikeist kuo turime, išmargint raštais Būtį ir namus. Ir taip keliauti laikmečiu, tai reiškia žaisti, Svajonę Dievišką Kūrėjo skleisti, suteikti gyvastį ir kvapą jai, padėt alsuoti, į formą ją įleist - tai įsileist ir spalvomis papuošti, spinduliais.

Kad tai įvyktų kuo sklandžiau, atversiu jums kaip mes gyvenome anksčiau. Kiekvienas gali prisiliest prie atminties, nes pats dalelė visumos, o tuo pačiu šeimos.

Lietuvių Būdas religijos trūkmėj kietokas. Kariai daugiausia ir mergelės; švelnios, skaisčios , iš Aisčių likusios energijos Tautos tausotos. O kunigaikščiai jau kariai. (Birutė ir Kęstutis pavyzdys). (Yra tokia seka vaizdiniose: vergai-darbininkai, prekijai, kariai, filosofai, šviesieji-išrinktieji). Lig tol gyveno laisvėje mintis. Joje Tėvai ir Moteris. Tai motinos ir dukros, sesės ir žmonos, močiutės ir vaikaitės. Sūnums pritrūko valios. Čia mūsų prapultis. Įkritom keldami save ir garbindami, arba tiktai svajodami – kovodami. Bešališkai reikėtų pažiūrėt į kelią, į laikmetį ir nesureikšmint. Galėtume Svaja gyvuoti, bet laiko atmintis – bereikšmių įvykių grandinė. (Livonijos ji Baltams pasiųsta). Visų viena gimtis iš Vienio, iš Šaltinio, tik vaizdiniai skirtingi. Skirgaila ar Kęstutis- kunigaikščiai; Vytenis, Algirdas, Jaunutis – sūnūs; Danila, Kaributas, Daumilas – kariai, Valdovas Vytautu netapo, neatnešė lelijos Lietuvai taurumo. Nors Dainiai stengėsi išlieti Grožį ir Gerumą , neatsiekė Daina galvos. Širdis suvirpino, bet vartai liko uždari. Ir lipa virtinės žmonių dabar į kalną (Gedimino), ant galvos, tik vaizdinio neranda ir atsidusę leidžiasi žemyn, ne laikas mano. O Jis Erdvėj pakibęs spinduliuoja, vibruoja ir kviečia, kviečia į Svajas, Mintis tyras, į pasekmes doras; rankas ištieskim jam, rankas ir prisilieskim, susiliekim. Kas ras?

Katras? Kas beateitų: vyras, moteris, tai Jo mintis ir Jos gimtis – patsai Kūrėjas, vis per tris, o ketvirtam aiškėja. Stebėtojas turėtų likti, tiktai tada gerai.

Taigi grįžtu į Atmintį, iš Jos sakau.

Ateiname į Motinos akis, į Tėvo širdį, kad gimtume per tris. (Ateiname į Tėvo akis ir Motinos Širdį, kad susirinktume gyvenimus, kad grįžtume namo). Kaip anksčiau, kai Saulė švietė kiekvienam, kaip gyventa buvo. Lietuviai, arba tie, kurie suliejo Savastį į vienį, gyveno GIMINE. Šeima mums buvo Meilės išraiška viskam, vienų kitiems ir visumai. Septyni žmonės Dvasioje – Gyvata. Taip Meilė šeimose gyveno ir Galia. Trys kartos augo: Vaikai, Jaunimas ir Suaugę. Tėvuos vaikai gyveno, suaugę – Giminėj. Visas vienetas išreiškė atranką (kaip gamtoj, Girioj). Žmonių skaičius likdavo toks pat, o charakteriai ir išmintis bei galimybės buvo skirtingos, kito.

Gyveno taip: nuo trejų ligi septynerių metų – Vetto. Šis amžius neturėjo savo kampo (žiūr. Namai) . Namai buvo dviejų pusių. Vienoje pusėje gyveno Šeimos žmonės, kitoje Suaugę. Galėjo būti bendra erdvė arba atskirta širma(medžiaga arba sienutė). Maži vaikai iki trejų metų gyveno su Motinomis. Tėvai miegojo Suaugusiųjų pusėj. Valgė drauge. Nuo septynerių metų Vaikai gyveno savarankiškai, auklėjo juos Žmonos (žmogiškųjų vertybių pavyzdys). Nuo dešimties metų Vaikai –Jaunimas. Gyveno atskirai nuo savo gimdytojų. Juos augino ir auklėjo Tėvai, Vyresnieji. Vyresnieji, tai Šeimos žmonės pasižymėję, turintys pripažinimą. (Panašu į meistrą). Kai Jaunimas užaugdavo iki Vyresniųjų lygmens, galėjo suformuoti savo liniją - gyvenimą, sukurti savo šeimą, o jo Tėvai arba Vyresnieji pereidavo į kitą gyvenimo būdą – Suaugusiųjų. Vyresniųjų amžius nuo trisdešimt iki keturiasdešimt metų. Paskui juos auklėjo (brandino) Suaugusieji. Suaugusiais patapdavo. Būdas toks. Išeidavo į Girią septynioms Dienoms, kad atsivertų Išmintis, tai reiškia išsaugotų Giminę ir taptų pačiais savim. (Dabar vadinama Transcendentinė Forma arba Čiela). Išmintis atverdavo duris (du Ra tai, ris-ritins toliau arba D‘var (varos žiūr. Baltai.lt), surasdavo Iš eitį , Iš eigą ir Į gydavo Tiesą (tiesę, kamieną). Grįždavo į Pirmą (giminės pradininką). Tokiame Būde auklėjo Šeimas, Tėvus ir Vyresniuiosius.

Tėvai ir Vyresnieji valdė Giminės energijų rinkinį ir saugojo, brandino Giminės vaizdinį – brangino Dvasią. Jaunuosius ir Vaikus tame augino. Suaugusieji švietė ir Dvasia maitino.(mintijo).

Vyresnieji jungėsi į bendrus veiksmus Jaunimo auklėjimui, Sielos įgalinimui. Gyvenom tada Būriu, bendrai Siela gyvavo Galioje. ( Tai iškalba: argumentavimas, žaismingumas, išraiškingumas; svorių mėtymas, miklumo ugdymas; žaidimai su žvėreliais, paukščiais; augmenijos pažinumas, atrinkimas...

Auklėjo žmones iki trisdešimties - keturiasdešimties metų, kol jie įgydavo žinių ir patirties, tada brandino. Suaugusieji, kaip jau minėjau, auklėjo Tėvus ir Vyresniuosius, augino kartą. Nuo septiniasdešimties iki vieno šimto keturiasdešimties metų. Po atsivėrimo Suaugę susijungdavo su giminės Dvasia. Visi lygiavosi į Pirmapradį, į tą kurs sugebėdavo visas Šeimos energijas sujungt į Ratą, užkurti Ugnį. Gyvatos alsavimas Meile ir Galia. Tai reiškia užgimt iš naujo per Vienį. Taip tęsėsi Kūrėjas – Baltų Prigimtis. Taip išėjome į užmarštį. Sugrįžę pasimetėme. Kitaip matosi, o Esmė tai ta pati.

Kitų Tautų žmonės kitaip augo, todėl ir Būdas jų savotiškas. Ieškokim savo.

Čia tiems , kurie iš Prigimties gyvi.